Vis didėjančiame kasdieniame nerime – nurimti padedančios valandos su spalvomis, žvilgsniu pro langą į miestą ir svajonėmis apie gamtą bei praeitį.

Tai tapyba apie vidinį virpėjimą, sustingusį varpo dūžį virš prižadinto senamiesčio gatvių, apie dėmę – ant drobės ir ant sąžinės, apie skrydį bejausmiu dronu virš bevardžio kiemo.

Tarp rimties ir nerimo, tarp miesto ir atminties.